Apie laimę

Vieno iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lenkų humanisto, mąstytojo, filosofo, filosofijos istoriko Władysławo Tatarkiewicziaus (1886–1980) veikalas „Apie laimę“ pirmą kartą pasirodė po Antrojo pasaulinio karo, 1947 metais, tačiau tekstai, buvo pradėti dar 1918 metais, kai autorius Varšuvos filosofijos draugijoje perskaitė kelias paskaitas, skirtas laimės temai, taip pat vėlėliau, 1919–1921 metais, kai tuometiniame Stepono Batoro universitete Vilniuje dėstė filosofijos istoriją. Pati knyga buvo rengiama 1939–1943 metais, taigi karo metu. Įdomus šia proga yra Tatarkiewicziaus komentaras, kad „gali pasirodyti keista, jog veikalas apie laimę buvo rašomas tuomet, kai žmones užgriuvo didžiausios nelaimės. Ir vis dėlto tai suprantama: nes nelaimėje daugiau galvojama apie laimę, nei apie nelaimę...“


Kaip pratarmėje sako pats autorius, per porą tūkstančių metų apie laimę prirašyta nemažai, tačiau iš esmės nėra rimtos studijos, kuri aprėptų laimės problemų visumą ir patyrinėtų jų sprendimus.

„Beveik neįmanoma patikėti, kad niekada nebuvo išsamios knygos apie laimę, kai šitiek knygų prirašyta apie kitus, mažiau reikšmingus žmonėms dalykus.“

Taigi Tatarkiewiczius užsimojo parašyti tokią knygą – „kad ji bent bendrais bruožais apžvelgtų visa tai, ką galima objektyviai pasakyti apie laimę, kad neapsiribotų viena problema, tegul ir svarbiausia, nei viena koncepcija, nors ir atrodytų, kad ji pagrįsčiausia iš visų, nei vienu būdu laimei pasiekti, nors ir atrodytų, kad jis visų geriausias“.

Veikalas apima įvairius dalykus: teorinius ir praktinius, istorinius ir sistematinius, deskripcinius ir normatyvinius, kalbinius, psichologinius, sociologinius, taip pat etinius.

Prasideda jis nuo laimės sąvokos, aptariant pirmiausia jos semantiką, toliau einama prie psichologinių aspektų, vėliau – prie biotechninių, galiausiai apsistojama prie etikos klausimų.

Įspūdingas autoriaus užmojis pasidairyti ir po visą literatūrą, kokią tik buvo galima tuo metu surinkti. Be specialių, per daugelį šimtmečių rašytų traktatų apie laimę, minimi ir kitokie, įvairiom progom radęsi pasisakymai: greta filosofų ir mokslininkų požiūrių, knygoje gausu religinių bei pasaulietinių rašytojų samprotavimų, moralistų komentarų, eseistų aforizmų, poetų palyginimų, romanistų pastebėjimų, taip pat liaudies išminties, išreikštos patarlėse, pasakose, padavimuose.


Knyga "Apie laimę" buvo rašoma teoriniais, ne praktiniais, sumetimais. Joje daugiau siekiama paaiškinti, kas yra laimė, apie kurią žmonės mąsto ir kalba, nei stengiamasi mokyti, kaip ją pasiekti, juolab abejojant, ar to apskritai galima išmokyti.

Veikalas pirmiausia sudomins akademinę visuomenę, studijuojantį jaunimą, žurnalistus politikus, taip pat platesnius skaitytojų sluoksnius. Svarbiausias adresatas – tie žmonės, kurie siekia gilesnio ir fundamentalesnio žinojimo. Tai vienas didžiausių knygos privalumų, nes šių dienų pasaulyje vis labiau įsigali fragmentiškos, paviršutiniškos žinios, dažnai pasitenkinama straipsniu elektroninėje žiniasklaidoje. Lietuvos viešajame diskurse laimės tematika nepopuliari, užmiršta ar tiesiog išstumta, dalį piliečių kamuoja depresyvios nuotaikos. Taigi tokia knyga mūsų skaitytojams labai reikalinga.


Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis