Zenta Mauriņa) (1897-1978) – latvių rašytoja, eseistė, kultūros
filosofė.
Zenta Maurinia, būdama penkerių, susirgo vaikų cerebriniu
paralyžiumi ir iki gyvenimo galo liko prikaustyta prie invalido
vežimėlio. 1915 m. baigė Liepojos rusų gimnaziją. 1921–1927 m.
Latvijos universitete studijavo filosofiją ir baltų filologiją,
vėliau tęsė studijas Heidelbergo universitete. 1938 m. filologijos
daktarė.
1934 m. aplankė Vieną, 1936–1937 m. – Florenciją,
Veneciją, Romą, Paryžių ir Kauną, 1938 m. išleido kelionių
apybraižų rinkinį. 1937–1940 m. „Daugavas Gadagrāmatas“
literatūrinė redaktorė. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946 m.
persikėlė į Švediją, dėstė Upsalos universitete. Nuo 1965 m.
gyveno Bad Krocingene, skaitė paskaitas Vokietijoje, Šveicarijoje,
Italijoje.
Kūryba
Parašė apie 90 knygų, pagrindinis žanras – filosofinės esė ir
autobiografiniai kūriniai, kuriuose daugiausia nagrinėjo latvių ir
Europos rašytojų kūrybą, rūpinosi latvių tautos kultūros vertybių
ir tradicijų išsaugojimu.
